Lazdijų rajonas

Lietuvos Respublikos pietuose, pačiame Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje yra 130.938 hektarų ploto Lazdijų rajonas, kuriame gyvena 28,5 tūkst. žmonių. Rajonas garsėja gražia, pramonės nesudarkyta gamta, ežerais ir miškais bei gamtos gėrybėmis, istorijos, kultūros ir etnografijos paminklais, nuoširdžiu gyventojų dzūkų  svetingumu. Lazdijų miestas įkurtas 1560 m. Šiam miestui 1597 m. gegužės mėnesio 17 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza suteikė Magdeburgo teises ir herbą, kuriame pavaizduotas auksinis briedis ir trys juodi raktai po juo.

Aukščiausia Lazdijų rajone vieta 202 m. kalva, esanti Dainavėlės kaime, Būdviečio seniūnijoje. Rytiniu rajono pakraščiu vilnija Nemunas. Čia yra ir rajono žemiausia vieta, kurios aukštis 66 m virš jūros lygio. Lazdijų rajone yra daugiau  kaip 200 ežerų, patys didžiausi iš jų Dusia, Metelys, Seirijis. Didžiausias ir gražiausias rajono miškas – Kapčiamiesčio giria. Gražiausios rajono vietovės  (gamtos paminklai) yra saugomi. Tam įkurti Metelių ir Veisiejų regioniniai parkai. Į Metelių regioninį parką įeina Dusios, Metelio ir į kaimyninį Alytaus rajoną nusidriekę Obelijos ežerai bei nuostabios jų apylinkės.

KIRSNA

Kirsnos upės artimesnėse ir tolimesnėse pakrantėse yra kelios gyvenvietės pavadintos upės vardu. Tai garsus istorinis vietovardis. Kirsnoje savo pilį turėjo legendinis kunigaikštis Algimantas. Čia jis gyveno 1192 – 1205 m. Vėliau Kirsną istoriniuose šaltiniuose mini kryžiuočiai. 1283 m. jie nusiaubė šią sritį. Tada Kirsnos upė buvo riba tarp lietuvių ir jotvingių, kuriuos kryžiuočiai stūmė iš jų žemių į lietuvių žemes. Spėjama, kad Kirsnos vietovardis yra jotvingių kilmės.

Aštriosios Kirsnos dvaras žinomas nuo 1576 m. Jį valdė Masalskiai, Sapiegos, Lukoševičiai, Gavronskiai, carinės Rusijos laikais – rusų armijos dimisijos karininkas K. Jastžembskis. Įdomu yra tai, kad jis dalyvavo 1863 m. sukilime prieš carizmą ir vadovavo sukilėlių būriui Kazlų Rūdos miškuose. Dvaro sodyba yra viena didžiausių Dzūkijoje. sudaro 18 įvairių pastatų. Pagrindiniai rūmai yra klasicistiniai, statyti XIX a. Viduryje, fasade yra keturių plonų kolonų portikas, virš jo – trikampis frontonas. Didelį parką pagyvina dirbtinės kalvelės, sudėtinga tvenkinių sistema, kurių buvo apie 20. Kybartų kaime galite apžiūrėti privatų akmenų ir jotvingių krašto muziejų “Jotvingių kiemą”, kurį įkūrė Donatas Mazurkevičius savo tėvų sodyboje

KALNIŠKĖS MŪŠIS

945 05 16 (17) Kalniškės mūšis Alytaus a. Simno vls. miške: NKVD kariuomenė apsupo (60-120) partizanų, vadovaujamų J. Neifaltos-Lakūno;Tuo tarpu partizanai buvo gerai įsitvirtinę kalvos viršūnėje, turėjo kulkosvaidžių ir granatų. Žmonės tvirtina, kad tame mūšyje žuvo keli šimtai rusų kai kas teigia, kad net 700. Kad rusų nuostoliai turėjo būti didžiuliai rodo ir tai, kad jie kalvos, kurioje buvo įsitvirtinę partizanai, taip ir nebuvo paėmę.

Tiktai sutemus partizanai prasiveržė iš apsupties; žuvo 44 kovotojai, jų tarpe vado žmona kulkosvaidininkė Albina Neifaltienė-Pušelė;

BULAKAVAS

Šiame kaime yra sena dvarvietė, kuri žinoma nuo XVI a. Tada šias žemes valdė Bulhakai, nuo kurių pavardės kilo vietos pavadinimas. Klasicistinį dvaro rūmą XIX a. pabaigoje pasistatė Karengos. Tačiau dabar jau nebepamatysite tokių dvaro rūmų, nes 1960 m. rūmai buvo remontuoti ir pakeisti. Kiek geriau išsilaikė tik klėtis.

KAPČIAMIESTIS

Ežeringa vieta Baltosios Ančios ir Gnedos upių santakoje. 1516 m. karalius Žygimantas Senasis padovanojo savo raštininkui Kapočiui didelį girios plotą šiose vietose. Pagal anų laikų paprotį, savininko vardu pavadinta ir vietovė, ir vėliau čia buvęs dvaras. XVIII a. jis priklausė didikams Oginskiams.

Prie Baltosios Ančios XVIII a. pabaigoje įrengta pirmoji Lietuvoje hidraulinė kalvė: vandens malūnas kilnojo dumples, kurios geležį įkaitindavo iki baltumo, o sunkus kūjis, kilnojamas to paties vandens rato, geležį daužydavo.  Bet ši kalvė iki šių dienų neišliko.

Dievo Apvaizdos bažnyčia yra medinė. Ji pastatyta 1956 m. vietoj per karą sudegusios ankstesnės.

Senosiose miestelio kapinėse yra 1831 m. sukilimo dalyvės Emilijos Pliaterytės kapas. E. Pliaterytė buvo grafaitė, kilusi iš Vilniaus. Su pusbroliu Cezariu Pliateriu (1810-1869) suorganizavo Dusetose sukilėlių būrį ir dalyvavo 1831 m. sukilime. Kartu su J. Horodeckio sukilėliais 1831.04.04 užėmė Zarasus. Vėliau su savo būriu prisijungė prie K. Zaluckio sukilėlių korpuso. Dalyvavo eilėje mūšių: Prastavonių (Radviliškio rajone), ties Maišiogala, Kauno gynime, ties Šaukėnais (Radviliškio rajone). Sukilėlių kariuomenei traukiantis į Prūsiją, mėgino prasiveržti į Lenkiją, persišaldė ir mirė prie Kapčiamiesčio.E. Pliaterytė buvo 25 pėstininkų pulko 1 kuopos garbės vadė, kapitonė.

Miestelio kapinaitėse ilsisi Lietuvos savanoriai, patekę į lenkų nelaisvę per 1919 – 1920 m. karinius veiksmus.

Į pietus nuo miestelio plyti didžiulė Kapčiamiesčio giria – ligi pat sienos su Lenkija (vakaruose) ir Baltarusija (pietuose). Jos plotas apie 24 000 ha. Jei norite gražių reginių, pavažiuokite link Lenkijos, link Kauknorių ežerų (Baltojo ir Juodojo). Pakeliui galite apžiūrėti gamtos pažinimo taką. Pakeliui nepakartojami Nedaus ir Veisiejo ežerų sandūros reginiai.

KROSNA

Miestelis pradėjo kurtis XVI a. Krosnos vietovardis istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1602 m.  Apie 1655 m. pastatyta pirmoji bažnyčia. Dabartinė Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčia statyta 1842 m. ji klasicistinio stiliaus. Pagrindinį fasado portiką imituoja keturi piliastrai (kolonos pavidalo sienos kyšuliai) ir žemas trikampis frontonas. Virš jo abiejose pusėse kyšo bokštai (aliuzija į romantizmo stilių). Jie pristatyti 1913 m.

METELIAI

Metelių kaimas įsikūręs  2 km. Pločio sąsmaukoje tarp dviejų didžiausių Dzūkijos ežerų – Dusios ir Metelio. Kaimas žinomas nuo 1508 m. Įvairiai aiškinama jo pavadinimo kilmė. Vietiniai žmonės sako, kad šiose apylinkėse augdavo daug aitraus kvapo augalų – mėtelių, nuo to ir Meteliai. Kiti  kaimo pavadinimą kildina iš kito žodžio: vietos tarme šernai buvo vadinami meiteliais, kurių buvo daug tuose miškuose, nuo to ir pavadinimas Meteliai. Metelio ežero plotas – 1300 ha, giliausia vieta – 15 m. Dusios ežeras yra didesnis už pastarąjį: jis apima 2334 ha plotą, o giliausia vieta siekia 32 m. Obelijos ežeras yra mažiausias iš greta esančių trijų ežerų. Jo plotas – 575 ha. Tie trys ežerai sudaro metelių regioninį parką. Jis buvo įkurtas 1992 m. Jo centre pastatyta moderni gamtos mokykla, kuriame galima sužinoti apie regioninio parko gamtos, istorines vertybes. Parkas yra Lazdijų rajono Seirijų, Šlavantų, Noragėlių, Teizų ir Alytaus rajono Simno ir Miroslavo seniūnijų ribose. Nuo 1992 metų šios teritorijos tapo Metelių regioniniu parku, vienu iš trejeto Alytaus apskrityje.

Regioninio parko teritorijoje seniau gyveno viena iš baltų genčių – jotvingiai. Rusų kronikose jotvingiai -minimi pirmąkart 945 m. e. metais. Iki XIII a. šios turtingos ir karingos genties vardą ano meto dokumentuose galima gan dažnai aptikti. Tragiškas likimas ištiko jotvingius. Jie  1283 m. buvo sunaikinti kryžiuočių.  Neapgyvendintas ar mažai apgyvendintas kraštas nugrimzdo į užmarštį beveik 300 metų. XV a. šis kraštas Melno taikos sutartimi atiteko Lietuvai. XVI a. pradžioje čia tarp miškų vėl kūrėsi kaimai, steigėsi dvarai. Naujai atsikėlę žmonės kalbėjo dzūkų tarme. Jotvingių laikus regioninio parko teritorijoje primena išlikę vietovardžiai ir 7 saugomi tačiau iki šiol archeologų mažai tyrinėti piliakalniai: trys Verstaminų, Prelomciškių, Papėčių, Obelijos ir Giraitės. Spėjama, kad piliakalniai pirmame mūsų eros tūkstantmetyje buvo naudojami ir gynybai, ir kulto reikalams, nes jų yra po du; o Verstaminuose supilti trys ir alkakalnis. Per paskutiniuosius dešimtmečius du parko teritorijai galėję priklausyti piliakalniai buvo sunaikinti. Pirmasis Metelių apylinkių aprašymas datuojamas XVIII a. viduriu. Svarbiausia ir stambiausia regioninio parko gyvenvietė - Meteliai, rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo 1508 metų. Čia žinomas buvęs Lietuvos didžiajam kunigaikščiui priklausęs dvaras su žirgynu, kuriame 1574 m. skaičiuoti 452 arkliai. Pasak kai kurių šaltinių, pirmojoje metelių bažnyčioje melstasi dar 1522-aisiais metais. dabartinė bažnyčia 1819-1822 m. pastatyta toje pat vietoje, kur įkūrus parapiją, buvusi 1619 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklininko Povilo Sapiegos statyta ir 1807 ar 1808 metais sudegusi medinė bažnyčia. Statiškės kaimo laukuose pažymėta 1863 m. sukilimo vieta, netoliese Šilo miške palaidoti čia žuvę sukilimo dalyviai. Šios vietos yra saugomi memorialiniai objektai. Saugomi objektai. Regioninio parko teritorija suskirstyta zonomis. Parke yra Obelytės gamtinis rezervatas, Obelijos ir teizų kraštovaizdžio draustiniai, Dusios ir Metelių hidrografiniai draustiniai, Trako ir Rinkotų botaniniai zoologiniai draustiniai, Širvinto botaninis draustinis, Juodabalės zoologinis draustinis, Papėčių-Buckūnų ir Obelininkų urbanistiniai draustiniai. be minėtų draustinių parke išskirtos rekreacinės, apsauginės ir ūkinės veiklos zonos.

Gamtinės vertybės. Metelių regioninio parko plotas - 153 km2. Iš šiaurės į pietus jis tęsiasi 14,6 km, tarp labiausiai į rytus ir vakarus nutolusių taškų - 21 km atstumas. Pietinėje jo dalyje prie Trako miško yra aukščiausias parko taškas - 191,2 m, žemiausias - 105,1 m -šiaurinėje Metelio ežero pakrantėje. Bene didžiausią regioninio parko teritorijos dalį užima stambių ežerų - Dusios, Metelio, Obelijos - dubuma, kurią iš šiaurės riboja besitraukiančio ledyno suformuotas moreninis ruožas. Pietuose į dubumą atsiremia priemolingas Seirijų - Šventežerio kalvagūbris. Į vakarus nuo Dusios - Metelio - Obelijos dubumos aptiksime iškilusį Teizų - Verstaminų tarpliežuvinį gūbriuotą moreninį masyvą su raiškiomis kalvomis, skiriamomis pelkėtų lomų ar ežeringų tarpugūbrių. Ežerai užima 36 proc. parko teritorijos. Tai didieji pietų Lietuvos ežerai - Dusia (23,2 km2), Metelys (12,9 km2), Obelija (5,7 km2) bei keletas mažesnių ežerėlių. Visi kartu jie sudaro 8 % Lietuvos ežerų vandens kiekio. Metelių regioniniame parke aptikta 710 augalų rūšių, iš kurių 35 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Apie 5 km. Į šiaurę nuo dabartinio Metelių miestelio senovėje yra buvęs karališkasis dvaras, kurį 1549 m. Žygimantas Augustas buvo užrašęs žmonai Barborai Radvilaitei. Vėliau Metelius valdė Sapiegos. 1655 m. Meteliai labai nukentėjo per karą su Rusija.

Kristaus Atsimainymo bažnyčia pastatyta 1819 – 1822 m. Atstatyta kryžių šventovė – koplyčia, kuri yra Dusios ežero pietiniame gale tarp Sutrės ir Zebrėnų. Jos istorija siekia 1702 m. Tada Lietuvą puolė švedų kariuomenė. Tikėtasi sulaikyti priešus sąsmaukoje tarp Metelių ir Dusios, neleisti žygiuoti link Gardino. 1700 – 1721 m. Šiaurės karo metu 1702 m Lietuvos kariuomenė prie Dusios ežero pietinio kranto tarp miškų ir pelkių įsirengė stovyklą. Kariuomenei vadovavęs etmonas Mykolas Višnioveckis stovykloje pastatė tris kryžius, altorių ir pakabino Šv. Mergelės Marijos paveikslą. Kariuomenę užpuolus švedams, kilo sąmyšis. Per sąmyšį liko nenukabintas Dievo motinos paveikslas. Po kiek laiko gyventojai rado sveikus kryžius ir paveikslą. Praėjus keliems metams, į namus grįžo aklas kareivis. Jis atpažinęs trijų kryžių kalną ir stebuklingai praregėjęs. Atsiradęs ir paminklas. Vieta pradėjo garsėti stebuklais, žmonės ėmė lankyti šias vietas, prašydami malonių. Už kryžių tryško šaltinėlis. Žmonės tikėjo, kad jis turi stebuklingų galių. 1816 m. čia pastatyta koplytėlė, vėliau nugriauta ir pastatyta didesnė. 1902 m. sumanyta pastatyti didesnę Kryžių bažnyčią, tačiau nedavus carui leidimo, miške buvo suręstos jos sienos, po to atvežtos ir iš karto pastatytos. Senoji koplyčia liko naujo pastato viduje. 1963 m. bažnyčia buvo nugriauta, o paveikslas perkeltas į Metelių bažnyčią. Netoli nuo Kryžių koplyčios vietos dabar baigiama statyti nauja Kryžių bažnyčia.

PAVEISININKAI

Paveisininkai įsikūrę gražioje Veisiejo ežero pakrantėje. Beveik iš visų pusių ežero apjuostoje kalvoje stūkso senas jotvingių piliakalnis. Jotvingiai – viena iš baltų genčių, gyvenusi šioje teritorijoje iki XIII a. 1962 m. archeologai piliakalnio aikštelėje ir po pylimu rado jotvingiams būdingų kapų. Jie mirusius degindavo, palaikus laidodavo dėžėse, sukrautose iš akmenų. Tai vadinamieji krūsniniai kapai. Paveisininkai – vieni iš jotvingių centų, buvo sunaikinti kryžiuočių 1278 – 1283 m. tik XV a. jotvingių žemėse, vadinamojoje Užnemunėje, gausiau apsigyveno lietuviai, kurie asimiliavo kai kur dar išlikusius jotvingius. Dabar šiame krašte išliko tik jotvingių piliakalnis.

RUDAMINA

Rudamina žinoma nuo XVI a., tačiau apylinkės apgyvendintos daug seniau. Manoma žmonės gyveno II a. po Kristaus. Apie tai byloja ir Rudaminos piliakalnis, esantis 1 km. į pietus nuo miestelio. Archeologai nustatė, kad piliakalnyje jau buvo gyvenama X – XIII a. Tai vienas įspūdingiausių Dzūkijos piliakalnių. Jį gaubia daug istorinių hipotezių. Manoma, kad ant piliakalnio stovėjusi stipri jotvingių pilis. Spėjama, kad ją pastatė kunigaikštis Rimgaudas 1240 m.,o 1253 m. Mindaugas čia vainikuotas Lietuvos karaliumi. Pilis buvo sugriauta, kai kryžiuočiai šturmui panaudojo paraku šaudančias bombardas. Nuo Rudaminos piliakalnio atsiveria plati panorama į apylinkes, nuo jo matomi net kelių bažnyčių bokštai. Švč. Trejybės bažnyčia Rudaminoje pradėta statyti 1757 m. tuometinio vietos dvarininko Mykalojaus Sušickio lėšomis. Bažnyčia yra barokinio stiliaus. Ji buvo perstatyta 1913 m. Barokinio meno paminklas – iš XVIII a. išlikęs Marijos Rožančinės paveikslas su aptaisais.

Nuo Rudaminos piliakalnio.

ŠEŠTOKAI

Miestelis atsirado XIX a. pabaigoje. Čia garsi Švč. Mergelės Marijos, Nuolatinės globėjos bažnyčia. Ji yra medinė, pastatyta 1924 m.

ŠVENTEŽERIS

Šio bažnytkaimio pavadinimas kilo nuo to paties pavadinimo ežerėlio, šalia tyvuliuojančio. XVI a. čia augo miškai, kurie priklausė Jurgiui Radvilai. Jis liepė kirsti miškus ir kurti gyvenvietę. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia yra pastatyta 1882 m. Ji medinė, liaudiškojo klasicizmo formų, barokiniai altoriai.

ŽUVINTO REZERVATAS

Rezervatas įkurtas 1937 m profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva, siekiant išsaugoti Žuvinto ežerą, turtingą gyvūnijos pasaulį, ypač paukščius. Žuvintas – pirmasis Lietuvoje rezervatas, išgarsėjęs kaip paukščių žiedavimo centras. Rezervate įrengtas gamtos ekspozicijų muziejus, į ežero platybes galima pasižvalgyti iš čia pat esančio bokštelio.

SIMNAS

Miestelis įsikūręs tarp Simno ir Gilužių ežerų. Ši gyvenvietė rašytiniuose šaltiniuose minima jau nuo 1382 m. 1520 m. pradėta statyti Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. Ji buvo ne kartą perstatyta. Joje yra meniniu požiūriu vertingas medinis altorius. Dabar Simnas garsėja tradicinėmis Kaziuko mugėmis.

PUNIA

Miestelis įsikūręs Nemuno ir Punelės santakoje. Šią vietovę išgarsino Punios piliakalnis, dar vadinamas Margio kalnu. Nuo šio piliakalnio atsiveria vienas gražiausių ir įspūdingiausių Lietuvos gamtovaizdžių. Piliakalnio papėdėje lėtai srūva Nemunas, o anapus jo, dunkso Punios šilas, garsėjantis senais medynais, gyvūnų ir augalų gausa bei įvairove. Pirmą kartą Punios vardas paminėtas 1382 m. Vyganto Marburgiečio kronikoje. Kultūrinis Punios piliakalnio sluoksnis byloja, kad juo naudotasi XIII – XV a. Čia stovėjusios medinės pilys, buvo keletą kartų sudegintos. XVI a. ant piliakalnio pastatyti dideli rūmai, kurie sudegė XVIII a. pradžioje. 1857 m.Punioje pastatyta Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia.

PUNIOS SENIŪNIJA

Punios girininkija, Punios šilas, 32 kvart. 11 sklypas

Dainavos apygardos štabo bunkeris. Kelias į bunkerį vedė per upeliuką, įtekantį į Nemuną. Šioje vietoje prasidėjo įėjimas į „Dainavos“ štabo bunkerį. Upeliuku partizanai brisdavo aukštyn apie 250 m, kad neliktų pėdsakų. Prie bunkerio įėjimo augo eglutė. Pasakius slaptažodį, būdavo nuleidžiamas suoliukas, kuriuo partizanai patekdavo į bunkerį. Upeliukas pratekėjo po bunkeriu. Bunkeryje buvo šulinys, iš kurio vyrai semdavo vandenį. Upeliukas šaltiniuotas, todėl vanduo neužšaldavo ir žiemą.
Įėjus į bunkerį, kairėje pusėje buvo maisto sandėliukas, už jo stovėjo rašomasis stalas, spausdinimo mašinėlė, radijo imtuvas. Bunkerio viduryje – krosnis. Prie dūmtraukio (kurį atstojo apie 5–6 m pušis) pritvirtinta radijo antena. Saugumo sumetimais, kad dūmai nekiltų į viršų ir neišduotų bunkerio vietos, visuose bunkerio kampuose stoge buvo įrengti ortraukiai. Dešinėje stovėjo dviejų aukštų gultai, ant kurių miegojo 8 vyrai. Iš bunkerio išeiti buvo galima dviem būdais: išlipus į upelį arba kopėčiomis, kurios stovėjo kairiajame galiniame bunkerio kampe.
Bunkeris 1947 08 11 buvo apsuptas ir sunaikintas. Žuvo apygardos vadas kpt. D. Jėčys-Ąžuolis.

OBELNINKAI

 Obelninkų kaimas – mažiausiai laiko pakeistas Metelių regioninio parko kaimas, išlaikęs išretinto gatvinio kaimo struktūrą.

ŠIRVINTO MIŠKO ĄŽUOLAI, augantys pakelėje tarp Seirijų ir Metelių yra stambiausi parko teritorijoje. Storiausio apimtis siekia 5 m, skersmuo 1,6 m, aukštis 25 m. Ąžuolų amžius – apie 400 metų

PRELOMČIŠKĖS

Šiame kaime stūkso Prelomčiškės piliakalnis. Jis yra ant Dusios ežero vakarinio kranto. Prelomciškės piliakalnis buvęs gynybinis, naudotas karo reikalams. Datuojamas VI – XV a. Į pietus nuo piliakalnio rasta lipdytosios, grublėtosios keramikos. Piliakalnio aikštelė ir pylimas yra apardyti, bandant sovietmečiu jame įrengti šokių aikštelę.

GIRAITĖ

Paskojama, kad Giraitės piliakalnyje palaidotas Lietuvos kunigaikštis Šarūnas. Pasak legendos, jį supylę kareiviai, žemę sunešę savo kepurėmis, kalno viduje padarę rūsį ir jame palaidoję kunigaikštį, o jo įėjimą užvertę didžiuliu akmeniu, kuris tebestovi iki šių dienų.